Monika Krikštopaitytė - 2008

TAŠKINĖ ATAKA

Kęstučio Grigaliūno paroda „Regėjimo vienalaikiškumas“
Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus Kauno parodų rūmuose

Paroda nėra nei miela, nei jauki. Tai – didžiausias privalumas. Čia netgi ne visai paroda. Nors Parodų rūmuose kabo daug stačiakampio formos paveikslų (kas gali būti įprasčiau parodai apibūdinti?), tai greičiau yra didžiulė instaliacija, kuri tave iškart paguldo ant menčių. Erdvės didžiulės, o atstumui tarp kūrinio ir tavęs nėra vietos. Nė milimetro. Čia ne tu vartoji meną, o menas vartoja tave. Atsiduri sprogimo epicentre, kai tikrovė bloškia ir negali samprotauti, yra ji ar ne. Ar ne per skambiai pasakyta – tikrovė? Ypač kai su jos apibrėžimais grumiasi šitiek filosofų ir teoretikų? Galbūt, bet pora bendrų savybių tikrai yra: pirmiausia jauti, kad ne tu stebi, o esi lakaniškai stebimas kažko bauginamai nepažinaus ir nepermatomo, antra – pakliūni į (nors ir patalpos apribotą) kažkokią neaprėpiamą, bet tave aprėpiančią visumą. Artikuliacija tampa neįgali, todėl belieka siauraprotiškai skaidyti ir viską aptarinėti dalimis.

K. Grigaliūno tapybos darbai neskirti būti po vieną, nors jų nepavadinsi jokia serija ir su kiekvieno kompozicija viskas gerai. Atskirti vienas nuo kito jie netampa silpni. Ne, bet, mano nuomone, šio menininko tikrasis kūrinys yra mąstymo vaizdais sistema, kuri geriausiai matoma esant tam tikram kūrinių kiekiui. Tuomet ne tik išaiškėja pasaulėvokos sankloda, bet ir atsiranda realus fizinis poveikis.

Grigaliūno sistemoje vaizdai yra sudraskyti ir lyg rūgšties išgraužti rastro. Roy Lichtensteino išdidinti komiksai yra tik provaizdis, kai reprodukavimo mastai kasdienybėje ir mene buvo pakeliui į savo demonišką perteklių. Grigaliūnas pakartoja vaizdo tipą, bet tai ne mechaniškas pakartojimas, o visiškai priešingas veiksmas. Rastro taškeliai popmene buvo atlikti automato, o Grigaliūnas taškus kiekvieną atskirai nutapo. Niokojamas produkavimo lengvumas ir vaizdas. Turint galvoje, kad Kęstutis pradėjo savo kūrybinį kelią kaip grafikas, nuodijimo metafora įgyja dar vieną sluoksnį. Nuo plokštės ar taškų nuodijimo stiprumo priklauso išgaunamo vaizdo ryškumas. Apipešioti ir apnuodyti vaizdai klojami paveikslo erdvėje skirtingose dimensijose, taip sukuriamas nerišlaus turinio pasakojimas. Toks pat vizualiai nerišlus yra multimedijos pasaulis. Mes prie jo jau pripratome, todėl Grigaliūno paveikslo erdvė yra netikėtai pažįstama lyg atminties rentgeno nuotrauka. Tik kai esi apsuptas tokių vaizdų, o dar didelio kiekio ir formato, gali patirti, kad šizofreniška būsena tapo norma. Ši žinia nėra nei miela, nei jauki. Kažkas dreskia tavo komfortą saugantį ekraną. Tavo atsiminimai užteršti svetimų vaizdų srautu. Tu pats esi taškas, kurį nuodija ir įspaudžia į kito, tau svetimo, sąmonę.

Grigaliūno paroda-instaliacija paima tave įkaitu. Dar nespėjus nueiti iki salės pabaigos, nuo taškų ima gelti akis, lyg prisikišęs artyn būtum žiūrėjęs televizorių gerą pusvalandį. Nors kūriniai tavo atžvilgiu dominuoja, kūryba nėra macho tipo. Čia nėra nei fališko centro, nei beikoniškai darkomų moters kūnų. Visi pavidalai (nuogalių, vadų ar sportininkų) vienodai reikšmingi ir nereikšmingi. Galbūt vieną ar kitą kompozicija labiau išryškina, bet jų svarba yra lygi šiek tiek didesniam vandens purslui bendroje tėkmėje. Srautiškai vaizdų tvarkai antrina nutekėjusios dažų dėmės. Jos šiek tiek pridengia nuodingą taškų agresiją. Spalva užpildyti ploteliai veikia kaip mažytės gelbėjimosi salelės.

K. Grigaliūnas yra iš tų menininkų, kurie geba keistis išlikdami iškart atpažįstamais. Koliažinės dėžutės, spalvotos skulptūros, šilkografijos ar iš fluxus tradicijos išplaukiantys kūriniai – visi labai skirtingi ir beveik visuomet veikiantys srauto principu. Paskutiniai darbai, atlikti tapant akrilu ant drobės, nėra naujas menininko kūrybos posūkis, mes jų matėme ir šiek tiek anksčiau. Šioje parodoje regimas radikalus pastaruoju metu plėtojamos temos išsišakojimas. Geriausiai tiktų palyginimas su pavasarine metafora – „sprogstantys pumpurai“, ypač jei įsivaizduosime juos nufilmuotus ir rodomus daug kartų pagreitintai. Paroda Kaune yra pati stambiausia iš lig šiol Grigaliūno rodytų. Svarbu, kad Parodų rūmų erdvės yra pakankamo dydžio, nes mažesnėje galerijoje idėja būtų pridusinta. Paroda – viena iš tų, kurias geriausia patirti savo kailiu, nes pasakoti yra taip pat beviltiška, kaip apibūdinti maudynes sraunioj upėj pasitelkus chemiko žodyną.

Neringa Černiauskaitė - 2006

NAUJOS ŽAIDIMO TAISYKLĖS

Kęstučio Grigaliūno tapybos paroda "Skrydis II" galerijoje "Vartai"

Koks geriausias būdas suklaidinti žiūrovą? Pirmiausia – pateikti jam tai, ko jis nė nesitikėjo. Kęstutis Grigaliūnas taip ir padarė – parodė tokius savo kūrybos „kampus“, kokių joks šį menininką pažįstantis žiūrovas nesitikėjo kada nors išvysti.Kęstutis Grigaliūnas, žinomas kaip „pjaustinėtojas“, puikiai išmokęs Fluxus idėjinę programą, šioje parodoje netikėtai ‚atveria“ savo tapytojo potencialo dureles. Pasirodo, už šių durelių slypėjo ne tik nauja plastinė išraiška, fragmentai, formatai, tačiau ir polinkis į meditatyvumą. Juk vienodais taškeliais ištapyti milžinišką karietą ar natiurmortą tampa savotiška meditacijos forma, lyg atgimusime art and crafts judėjime svarbu tampa ne tik vizualnė visuma, bet kruopštus šiosvisumos lipdymas iš smulkiausių detalių, stengiantis išlaikyti tobulai apskaičiuotą kompoziciją. Tuo šis procesas ir ypatingas – jo plastika primena mechaniniu budu sukurta objektą, tačiau būtent rankų darbas jį padaro vienetiniu, unikaliu, taigi – meno kūriniu. Tokie ir K.Grigaliūno darbai – tobulai apskaičiuoti, tačiau tyčia paliekant tam tikrus tuščius drobės plotus, perbraukiant „ištaškuotą“ vaizdą vientisu, nervingu potėpiu ar neužbaigiant silueto. Pasirinkti vaizdiniai – istoriniai fragmentai, bet ne įsimintini įvykiai ar asmenybės, o intymios kasdienybės nuotrupos: flirtas kavinėje, tualetas prieš veidrodį, nerūpestingas gamtos stebėjimas. Vienur šie fragmentai išdėstyti po vieną, kitur keli vaizdiniai kloja vienas kitą, sudarydami naujus kontekstus ir prasminies ryšius. Tai „Skrydis“ virš istorijos – nesuvokiant iki šių dienų atkeliavusių praeities vaizdų, neturint jokio tiesioginio ryšio su jais, matant tik jų kontūrus. Suvokiant, kad neįmanoma atkurti praeities, neįmanoma jos patirti, iš šių pabirų vaizdinių mėginama kurti savas istorijas, kombinuojant vaizdinius ir dabartinę savo patirtį. Šiose istorijose išryškėja ir dabartinei patirčiai būdingas fragmentiškumas, vientiso konteksto nebuvimas, tradicijų nutraukimas ir naujų kūrimas. Be to, pasirinkti vaizdai atkliavę ne iš lietuviškos istorijos, o iš Europos praeities. Ieškoma ne tautinio identiteto savitumų, o veikiau kolektyvinės sąmonės bruožų.

7 meno dienos / 2006 balandžio 21 d. / Nr. 16(705)

Živilė Ambrasaitė - 2003

KĘSTUČIO GRIGALIŪNO KŪRYBOS PARODA „2003 IR KITI... "

... K.Grigaliūnas „nesidrabsto“ formomis, o pagal išankstinius sumanymus kantriai dėlioja paties pasigamintas savotiškas „Lego“ detales į joms skirtas vietas. Jis neabejotinai išmano, kaip paprasčiausiu ir įtikinamiausiu būdu iš medžio, statybinio kartono ar faneros „padaryti“ paveikslą.

Erdvinės grafikos darbai, „įstrigę“ kažkur tarp objekto, reljefo, „plokščiosios“ grafikos, tapybos ir architektūros, primena vaikiškus žaidimus, tik perkeltus į „rimtąjį“ suaugusiųjų pasaulį, kuriame jie pavadinami postmodernistiniais kūriniais. Į juos sutelkiamos ne tik aplinkos realijos, pavirtusios atpažįstamais masinės kultūros, kičo ženklais, bet ir mitologiniai motyvai, kurių turi ne tik eksploatuojamos formos ir spalvos, bet ir kažkas esantis giliau, už matomumo abstrakčių siluetų lauko. Taip kuriama savotiška individualaus mito erdvė, atsiskleidžianti apgaulingai primityvia forma.

Paprastumas – prigimtinė pasirenkamų medžiagų savybė. Pavyzdžiui, medis mums labiau asocijuojasi su pakelėje rymančiu rūpintojėliu, o ne su bažnytiniais vitražais. K.Grigaliūno darbai, tarsi norėdami tai paneigti, spinduliuoja vitražiškai grynomis spalvomis. Spindi ne tik koloritu, bet ir pasirinktais ironija pagražintais įvaizdžiais, dažnai susijusiais su atvirai „popsuojančios“ prabangos atributika: kazino-laivas su išdidžiai plevėsuojančia trispalve, saldžiais rožiniais, tarsi cukraus pudra apibarstytas aukštakulnis batelis. Pasirodo vienas kitas graffiti primenantis darbas – kad ir tas ažūriškas pjaustinys, panašus į sunkiai įskaitomus rašmenis ant sienos. Automobilis, motociklas – kasdienybės atributai, iš gatvės „įriedėję“ į galeriją-„garažą“. Po truputi viskas virsta daugiaprasme abstrakcija. Popmenui būdingi motyvai, neoekspresionistiška jų vaizdavimo maniera, kompozicijose dominuojantys dekoratyviniai elementai – etnografinis lietuvių palikimas – susilieja mirguliuojančiame suskaidytame paviršiuje.

Pavadinimai varžo vartotojišką vaizduotę, galbūt todėl jų čia nėra. Asmeniškai man taip net labiau patinka – jautiesi laisvas mirgančias formas apgyvendindamas savose fantazijose. Natūralistinės formos, patekusios į stilizuotą, dekoratyvų apvalkalą, kuria daugialypius vaizdinius, po kuriais, rodos, gali slypėti visi pasaulio atvaizdai ir kartu visų jų nebūtis.

Gyvenimas įkalintas į primityvios vaikiškos dėlionės rėmus – tai panašu į filosofinius pamąstymus apie turtingą gyvenimiškąją ir istorinę patirtį, redukuotą iki savotiškų, kone archetipinių ženklų, gyvuojančią kažkur anapus eklektiško regimybių lauko.

„7 meno dienos“. 2003m. Vasario 21 d. Nr. 8 (556)